Nanomedžiagų yra visur

Nanomedžiagos daug metų naudojamos pačiuose įvairiausiuose daiktuose, tačiau jų galima rasti ir gamtoje. Pavyzdžiui, ugnikalnių dulkių debesyse, jūros brizuose ir ugnies dūmuose.

Kitaip tariant, nanomedžiagos nėra kuriamos tik laboratorijose. Nanotechnologijos suteikė žmonėms galimybę kurti medžiagas, kuriose naudojamos nanoformos. Tai daroma vis dažniau, nes nanoformos turi tam tikrų privalumų, kurių neturi didesnio dydžio cheminės medžiagos. 

Jei, pvz., nanotitano dioksidu padengsime sode naudojamas plastikines kėdes, jų paviršius savaime išsivalys nuo nešvarumų. Ant šios rūšies dangos nesiformuoja vandens lašai, tačiau susidaro vandeniui nepralaidi plėvelė. Purvas ištirps vandens sluoksnyje ir kitą kartą stiprus lietus paprasčiausiai nuplaus purvą ir nuvalys kėdes.

Dydis turi reikšmės, tačiau tai nėra vienintelis svarbus dalykas

adinasi, viską lemia dydis, ar ne? Ir taip, ir ne. Medžiagai pavirtus į nanomedžiagą, viskas nėra taip paprasta. Nanomedžiaga gali turėti skirtingas savybes, palyginti su ta pačia vientisa chemine medžiaga. Tai reiškia, kad medžiaga gali pasikeisti, kai ji iš vientisos medžiagos paverčiama į nanoformą, bet būtent nuo cheminės medžiagos priklauso, kokio dydžio bus nanoforma. 

Ką iš tikrųjų tai reiškia?

Tai taip pat yra viena iš priežasčių, dėl kurių buvo taip sudėtinga susitarti dėl nanomedžiagų apibrėžties. Europos Komisija nanomedžiagas apibrėžė kaip objektus, kuriuose yra 1–100 nanometrų ilgio dalelės. Pavyzdžiui, ant jūsų durų rankenos esančio viruso, galinčio sukelti gripą, ilgis yra 100 nanometrų.

Kiti teigia, kad dydis nėra svarbiausia savybė. Jie mano, kad apibrėžiant nanomedžiagas daugiausia dėmesio reikia skirti naujoms nanodalelių savybėms. Kaip minėta, naujos savybės ne visada yra būdingos to paties dydžio ar būtent 100 nanometrų dydžio dalelėms, todėl apibrėžties nustatymas remiantis tik dydžiu nėra itin tikslus.